1951m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso įtvirtintų pabėgėlių teisių įgyvendinimo problemos Lietuvoje
Dalykas: [Teisė] Kokybės lygis: [Magistro darbas] Apimtis[88 psl]

1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso – pirmasis ir pagrindinis tarptautinis susitarimas, reglamentuojantis svarbiausius pabėgėlių statuso aspektus. Ji įtvirtina pagrindines žmogaus teises, kurios suteikiamos pabėgėliams ir išlieka pagrindiniu pabėgėlių apsaugos dokumentu. Pabėgėlių teisės kertinės nuostatos buvo įtvirtintos 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokole dėl pabėgėlių statuso. Siekiant, kad valstybės narės vienodai aiškintų ir taikytų pabėgėlio sąvoką, 2004 m. Europos Sąjungos Tarybą priėmė direktyvą 2004/83/EB dėl pabėgėlio sąvokos ir papildomos apsaugos (Kvalifikavimo direktyvą), siekiant garantuoti pabėgėlių šeimos gyvenimo apsaugą 2003 m. priėmė direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (Šeimos susijungimo direktyvą). Lietuva yra pabėgėlių teisių apsaugos pagrindinių sutarčių dalyvė, todėl svarbu Lietuvoje tinkamai įgyvendinti pabėgėlių teises, numatytas šiuose tarptautiniuose dokumentuose. Magistriniame darbe analizuojamos pabėgėlio statusą gavusių asmenų teisės tiek pagal minėtus tarptautinius dokumentus, tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę. Taip pat analizuojamos problemos, su kuriomis pabėgėlio statusą gavę asmenys susiduria socialinės integracijos metu, įgyvendindami teisę į darbą, teisę į šeimos susijungimą, nustatomos pabėgėlių diskriminacijos priežastys bei jų vaikų ugdymo problemos. Nustatydami pabėgėlio statusą gavusių asmenų problemas šiose srityse, randame pasiūlymų, kaip padėti spręsti iškylančias problemas arba kaip išvengti tokių problemų ir tokiu būdu pagerinti pabėgėlių gyvenimą Lietuvoje.

Pažiūrėti, kaip atrodo darbo planas

Pažiūrėti, kaip atrodo visas darbas